benagis

benãgis, -ė smob., adj. (2) K. 1. MŽ kas be vieno ar kelių nagų: Jojo pirštas benãgis J. Tokia benãgė šakė nėkam tikusi Kal. 2. KlvrŽ menk. kas nesučiupinėja, nugrubnagis: Kad tu toks benãgis ir esi – ėmei kaip ne su savo nagais ir pametei Brs. 3. menk. kas nieko nemoka pats pasidaryti, nenagingas žmogus: Ką toks benãgis galia padirbti? Vkš. Toks benãgis – nė vyžų nenusipina Kb. Tas žmogus benãgis, o tas su nagais (nagingas) Grž.